ui

2 ùi prt. Antš, Mžš, Všv, Sd, uĩ Snt, Lnk 1. kreipiniui, klausimui sustiprinti: Ui, tu strazde strazdeli, tu raibasis paukšteli! A1884,253. Nu prašo, uĩ, žmogeliau, apsistok, nebrajyk (ps.) Yl. Anie prieina pri žmogaus, uĩ, a greit ans atsikels? Trk. Ùi, tu Jurkeliau, parvežk muni! KlvrŽ. Žydas geras buvo, visumet paklaus: uĩ, a tu paėdei? Trk. 2. kartojimui sustiprinti: Nebėra lauke javų brandumo, nėra, ui, nėra niekur gerumo A1884,162. Liūdna, ui liūdna čionai ant svieto A1884,246. 3. tvirtinimui pabrėžti: Tėtė sveikas mūsų, ùi Mžš. Darbininkas pats yra, ui! Pln. Ui, tu šį kartą esi negera Šv.

◊ kad ùi labai pabrėžiant veiksmo, ypatybės stiprumą: Saulelė graži tiek, kad uĩ! Trk. I supykinom, tiek įerzinom, kad uĩ! Trk. Tiek susmirs viskas [nuo rūkymo], kad ùi! KlvrŽ. Čia atrodo didžiausis dvaras, gyvenimas, budinkai tokie, kad uĩ Tl. Diena graži, o vė[ja]s toks šalčiausis puta, kad uĩ! Krš. Bjaurybė ana, kad uĩ! DūnŽ. nė ùi ùi nė kiek: Aš tave nė ùi ùi, t. y. nebijau nė biškį, negandink J.